Šioje knygoje kalbame apie negalios sampratą, priklausančią nuo konkrečioje kultūroje vyraujančių normalumo ir normatyvumo sąvokų, nuo požiūrio į žmogų, į jo kūną ir aplinką. Negalios patirčių tyrimas visada yra žmogaus pačia plačiausia prasme tyrimas, aprėpiantis nuosavo kūno patirtį, savęs paties ir kito žmogaus suvokimo epistemologiją, artimiausių socialinių saitų ir visuomenėje paplitusių sampratų dinamiką.

Pagrindinę knygos medžiagą sudaro gyvenimo pasakojimai, užrašyti iš žmonių, turinčių fizinę ar sensorinę negalią. Tirdamos šiuos pasakojimus negaliai siekiame sugrąžinti vienos iš daugelio gyvenamojo kūno patirčių statusą ir atitolinti ją nuo žmonių rūšiavimo praktikų.

Žmogus važiavo tokiu mažiuku dviratuku — buvo turbūt užsienietis, lietuviai šalmų nenešioja, — į priekį pralenkdamas pasisveikino: galvą linktelėjo, atgal važiuodamas irgi nusišypsojo, galvą linktelėdamas. Jį iki šių dienų aš prisimenu.
SKAISTĖ

Nuėjusi į prekybos centrą juntu žvilgsnius. Tai ne tik man neskanu, bet ir mano dukrai, vaikui, nesmagu, kai į jos mamą nuolat reaguoja. Kad situaciją išlygintumėm, susigalvojam žaidimų. Mano dukra, kai į mane pradeda žiūrėt, irgi pradeda į tą vaiką žiūrėt. Ir tada sako: „Kai aš pradėjau žiūrėt į jį, jis nustojo žiūrėt į tave.“
DAIVA

O aš dabar galvoju, kad turiu elgtis taip, kaip turiu elgtis, neturėčiau taikytis prie didesnės visuomenės grupės. Mes visi esame labai skirtingi. [...] Aš dabar supratau, kad turiu turėti savo kelią. Tarsi neturėčiau niekam nieko įrodinėti.
JŪRATĖ