Moteris vardu Keitė gyvena viena namelyje prie paplūdimio ir rašomąja mašinėle kasdien renka visą laviną atsiminimų bei minčių, kurių niekas niekada neskaitys. Ji įsitikinusi, jog yra paskutinis žmogus Žemėje. Tuo įsitikinti jai padėjo ilgametės kelionės po pasaulį laivais, pėsčiomis ir dar užsilikusių degalų turinčiais automobiliais, nesutinkant nė gyvos dvasios, glaudžiantis netikėčiausiose vietose. Kad ir Metropolitano muziejuje ar Luvre, kur žiemomis ieškodama šilumos ji degindavo didingų tapybos kūrinių rėmus.

Keitės tekste lyg drobėje chaotiškai suaudžiamos keisčiausios žymių menininkų, rašytojų biografinės detalės – Rembrandto katinas, vaikų nepakenčiantis Brahmsas, taip pat spalvingi Antikos mitų fragmentai – visada orumu spinduliuojanti Helenė, nelaimingoji Kasandra, ištikimasis Odisėjo šuo, galiausiai prieštaringi pasakotojos prisiminimai ir keisti minčių vingiai. Tačiau kartais jos minčių labirinte pūsteli skaudžios realybės gūsis ir pro paveikslo drobę persišviečia sutrikusi, itin vieniša figūra.

Amerikiečių rašytojo Davido Marksono romanas "Wittgensteino meilužė" (1988) – unikali ir tikrai neįprasta knyga, eksperimentinis, eruditiškas, šmaikštumo ir liūdesio kupinas kūrinys, filosofinis kelio romanas, virtuoziška vienišumo ir traumos studija. Per į nieką kitą nepanašų, užburiantį Keitės balsą Marksonas plėtoja nepasitikėjimą kalba, tyrinėja meno reikšmę ir pristato pasaulį, nusimetusį savo rūbą, perfiltruotą per meno ir mitų prisisotinusią sąmonę, likusią vieną Žemėje.