„Kaip sakydavo mano velionis tėvas, įverti siūlą į adatą gali bet kas, bet ne kiekvienas moka siūti. Įverti adatą, tai yra pamerkti plunksną į rašalą, išmokau anksti, bet „siūti“, tai yra iš tikrųjų rašyti, pradėjau kiek vėliau, kai radau savo temą, kurią trumpai būtų galima suformuluoti taip: „Lietuvos žydų likimas per daugiau kaip pusantro amžiaus. Pirmuoju ilgos mano knygų, skirtų Lietuvos žydams, grandinės žiedu tapo tolimais 1959 - aisiais lietuvių ir rusų kalbomis išspausdinta apysaka „Aš žiūriu į žvaigždes“. Džiugu, jog iš minėtos apysakos kaip iš upeliuko ištekėjo visa dešimtis mano romanų apie žydus. Priminsiu tik kai kuriuos iš jų: „Žvakės vėjyje“, „Ožiukas už porą skatikų“, „Žydų parkas“.