Romano veiksmas nukelia į XIX amžiaus pirmąją pusę, į du kaimus, kurių vienas, Grabupiai, yra lietuvninkų žemėse, o kitas, Oželiai, dūnininkų Žemaitijoje. Tokią laiko ir erdvės sąrangą autorė pasirinko neatsitiktinai, juk, kaip rašė knygoje „Raišas paukštis“, vienų jos protėvių šaknys Klaipėdos krašte buvo įaugusios, o kitų – tuojau už rubežiaus. Vadinasi, romanas laikytinas ne tik istoriniu, bet ir autobiografiniu.

Knyga „Vilkų Kampo Eliza“ svarbi ir kaip Klaipėdos krašto lietuvybės liudijimas. Pasakodama apie giminių, šeimų, žmonių, lietuvninkų ir žemaičių, likimus, autorė tarsi atskleidžia Klaipėdos devizo „Esame viena tauta, viena žemė, viena Lietuva“ giluminę esmę, jo istorinį pamatą.

Kūrinys įtraukia skaitytoją nuo pat pirmų puslapių, nes jame sklandžiai, įtaigiai ir, kas itin svarbu, įdomiai papasakota dviejų šeimų, Ožkarčių ir Vilkų, istorija. Autorė meistriškai supina, suriša jų gyvenimo linijas, sukurdama tankų meninį audinį, kuriame regime jų kovą dėl būvio skaudžių istorijos kirčių fone. Centrinė kūrinio ašis – Eliza, graži, stiprios dvasios moteris, apie ją sukasi pasakojimas, čia nutoldamas prie kito personažo, čia ir vėl tuoj sugrįždamas. Sodrus, įtaigus, vaizdingas pasakojimas plaukia ramia tėkme, vietomis primena poringę ar legendą su lemtingais sutapimais, net mistikos šešėliais, su kaimo žmonių išmintimi, paprasta, iš gyvenimo patyrimo.